Tikėjimo patirtis
Pranciškus tikėjo ir nenusivylė. Bet jis nenusivylė, nes tikėjo. Juk jei nebūtų tikėjęs, jei nebūtų pasukęs atgal iš Spoleto, nebūtų išgirdęs Jėzaus, kalbančio jam nuo kryžiaus Asyžiuje, šventojo Damiano bažnyčioje.“
Šio pasaulio akivaizdumas
Atrodo, kad viena rimčiausių mūsų gyvenimo problemų yra akivaizdumo pagunda. Per daug dalykų tapo įprasti, savaime suprantami – dalykai, kurie vyksta, nes jie yra fizikos, biologijos, psichologijos ir sociologijos mechanizmai. Taip atsitinka, nes taip turi atsitikti, ir tuo viskas baigiasi. Ir vis dėlto niekas neturi įvykti. Pasaulis yra paslaptis. Būtent paslapties pojūčio praradimas, o kartu ir troškimas į jį įžengti, sąmoningai būti jo dalimi, atitinkamai nukreipia mūsų mąstymą. O gal tai ne tiek orientacijos, kiek apribojimo klausimas.
Taigi kaip mąstyti šiandien? Kiekvienas žmogus, pasidavęs akivaizdumo pagundai, paprastai daugiau ar mažiau mąsto taip: Tai yra tai, kas yra, tad kam apie tai galvoti? Geriau iš karto imtis veiksmų, kad neprarastume daugiau nei tai, ko jau nebėra. Kam švaistyti laiką!… Šiandien verčiau žiūrėti į poveikį, pasekmes, vaisius. Tai, kas yra esminis ir būtinas dalykas, atrodo natūralu ir savaime suprantama, taip savaime suprantama, kad apie tai linkstama nekalbėti, kol galiausiai tai pamirštama.
Galbūt tiksliau. Štai žmogus, kuris, žiūrėdamas gražius gamtos filmus apie jūros gelmes, staiga panoro pats nuvykti į netoliese esantį ežerą ir stebėti gyvenimą jo dugne. Kad negaištų laiko veltui, jis nedelsdamas ėmėsi įgyvendinti savo svajonę. Pradėjo daugiau dirbti, kartu taupydamas pinigus, kad kuo greičiau surinktų lėšų, reikalingų motorinei valčiai ir visai įrangai įsigyti. Taip ir atsitiko. Po metų jis buvo pasirengęs plaukti. Pagaliau atėjo taip trokštama diena. Jis išplaukė į ežerą. Įšoko į vandenį. Ir nuskendo. Jis pamiršo, kad nemoka plaukti.
Ši istorija kartais gali mums priminti ir mūsų gyvenimą, gyvenimą su Dievu… Kam gaišti laiką? Bet mums būtų gerai tą laiką prarasti, galbūt dar ką nors prarasti, kad viską atgautume. Taigi norėčiau, kad mūsų susitikimas su šventuoju Pranciškumi padėtų mums pažvelgti į akivaizdžiausius dalykus. Dažniausiai Pranciškų minime dėl jo neturto, dėl jo meilės kūriniams, dėl jo džiaugsmo. Tačiau man atrodo, kad tai tėra vaisiai, išraiškos to, kas jo – tokiame žaviame – gyvenime buvo esminis ir pagrindinis dalykas. Dėl šios priežasties, mano manymu, būtina (remiantis asmeniniu Pranciškaus pažinimu ir asmenine Dievo patirtimi pranciškoniškame kelyje) pradėti nuo tikėjimo problemos, be kurios neįmanoma įžvelgti tiesos apie Pranciškų, Dievo žmogų, galintį mus išmokyti Evangelijos paprastumo ir padėti atnaujinti vienybę su mūsų Viešpačiu Jėzumi.
Tikėjimo problema
Tikėjimas yra ne intelekto, o gyvenimo problema. Norint tikėti, būti krikščionimi, jaustis visaverčiu Dievo vaiku, nepakanka tikėti, kad Dievas yra. Juk kiekvienas, gebantis logiškai samprotauti, žino arba pripažįsta Dievo, Absoliuto, Pirmosios priežasties, egzistavimą. Taigi tai nėra vien įsitikinimo, žinojimo ar tikrumo klausimas. Juk piktosios dvasios irgi žino, kad Dievas yra; be to, jos žino, kas yra pats Jėzus, jos tiki ir dreba – kaip sakoma Biblijoje. Bet juk jos nėra krikščionys! Ne toks yra tikėjimas: pakankamai žinoti apie Dievą ir daryti savo. Tai nėra tikėjimas.
Pažvelkime į Pranciškų. Jis nebaigė seminarijos. Jis tik lankė parapijos mokyklą prie Švento Jurgio bažnyčios. Išmoko šiek tiek lotynų kalbos, šiek tiek skaičiavimo, išmoko sudėlioti mandagias raides, čiulptuką ir baugščiai žvelgti į didįjį Dievą. Tad ką tas vargšas žmogus žinojo apie Dievą – tikrą, gyvą, mylintį Dievą? Koks buvo jo tikėjimas?
Jis ėjo į bažnyčią, kaip ir mes visi. Nedarykime iš jo niekšo! Juk jis buvo kilęs iš geros šeimos – krikščioniškos, katalikiškos (beje, anuomet buvo sunku rasti kitokių). Jis vaikščiojo į bažnyčią, mėtė centus į iždą, kažką davė elgetoms ir gyveno. Jis džiaugėsi gyvenimu: žaidė, gaudė merginas, šoko. O mintis apie riterio šlovę neleido jam užmigti. Tad kur buvo jo tikėjimas? Jis buvo – bažnyčioje.