Dievas yra meilė
„Pranciškus atrado Kristaus nuolankumą. Mąstydamas apie tai, jis klausė savęs – kodėl? Jis rado tik vieną atsakymą – iš meilės man ir kiekvienam žmogui“.
Paprasti žmogiški troškimai
Būti pastebėtam ir reikalingam – tai kiekvieno žmogaus troškimas. Jėgų ir noro gyventi semiamės iš to, kad kažkas į mus žiūri, kad kažkieno akyse randame įvertinimą, pripažinimą. Čia atrandame „Meilę“ kaip didžiausią vertybę. Be jos negalime gyventi, negalime atrasti tiesos apie save ir kitą žmogų.
Šventasis Pranciškus savo maldoje prašė Dievo šios didžiausios dovanos: kad mylėtume Tave visa širdimi, visada galvodami apie Tave; visa siela, visada Tavęs ilgėdamiesi; visu protu, visą sielos ir kūno energiją ir jėgas nukreipdami tarnauti Tavo meilei, o ne kam nors kitam; ir leisk mums mylėti savo artimą kaip save pačius, visus pagal jų jėgas pritraukiant prie Tavo meilės.
Gyvenimo tikslas
Mūsų krikščioniškojo gyvenimo tikslas – sutikti Dievą – Meilę, prisirišti prie Jo ir visiškai Jam atsiduoti. Dabar pažvelkime į šventojo Pranciškaus figūrą ir jo atrastą tikrąjį Dievo veidą.
Būdamas jaunas, Pranciškus savo elgesiu kėlė aplinkinių susižavėjimą, todėl visas australų jaunimas jam pakluso, jis buvo sektinas pavyzdys – tikrai mokėjo linksmintis ir džiaugtis gyvenimu. Kurį laiką jam to pakako – jis jautėsi esąs kažkas, jam buvo patogu.
Viskas pasikeitė, kai per karą su Perudžiu jis pateko į nelaisvę. Ten jis skaudžiai patyrė, ką reiškia kentėti, koks jausmas būti kitų apleistam. Ten jis buvo nebe pavyzdys, didvyris, o belaisvis, nugalėtas. Pasak brolio Tomo iš Celano, atgavęs laisvę, jis išsikėlė sau vieną konkrečią užduotį: neatitrauksiu veido nuo nė vieno vargšo, kuris prašys manęs Dievo meilės vardu. Šiame apsisprendime matome jo atsivertimo pradžią. Pranciškus pradėjo atrasti tikrosios meilės vertę.
Grįžęs į šeimos namus, į Asyžių, jis ir toliau buvo traukiamas šio pasaulio malonumų, tačiau vis dažniau pasitaikydavo akimirkų, kai giliau apmąstydavo gyvenimo tikslą. Jis vis labiau ėmė atrasti Kristaus didybę. Prieš jo akis iškilo vaizdinys: Kristus maitina minią duona ir žuvimi; jis neatmeta nusidėjėlių nuo savo puotos, bet kai jie nori vadinti jį karaliumi, jis pasitraukia ir užkopia į kalną melstis.
Meilė dėl meilės
Iš šių žodžių galime suprasti, kodėl Pranciškus, rizikuodamas gyvybe, ėjo pas saracėnus ir net bandė atversti sultoną. Jis ten nuvyko nepaisydamas to, kad visi jam patarinėjo to nedaryti. Jis žinojo, kad į Kristaus meilę turi atsakyti meile. Gyvenimas jam turėjo vertę tik tada, jei galėjo jį paaukoti Kristui.
Tikroji vertė
Baigdamas norėčiau pasakyti Pranciškaus žodžius, adresuotus vienam iš svarbiausių jo vyresniųjų. Kartu kviečiu juos paversti tekstu mūsų asmeniniams apmąstymams apie tikrosios meilės vietą ir vertę gyvenime.
Broliui N., dvasininkui: Tegul Viešpats tave laimina.
Apie tavo sielos reikalus tau sakau, kad visa, kas tau trukdo mylėti Dievą ir kas tau trukdo, ar broliai, ar kiti, taip pat jei jie tave muša, visa tai laikyk malone. Ir to turėtumėte trokšti, o ne ko nors kito. Ir tai tikru paklusnumu Viešpačiui Dievui ir man, nes aš tikrai žinau, kad tai yra tikras paklusnumas. Ir mylėkite tuos, kurie jums sukelia šiuos sunkumus. Ir nereikalaukite iš jų nieko kito, tik to, ką Dievas jums duos. Ir mylėkite juos už tai; ir nenorėkite, kad jie taptų geresniais krikščionimis. Ir tegul tai jums bus didesnė vertybė nei gyvenimas eremitijoje.