Skip to content

Pranciškau, kodėl už tavęs?

„Todėl kiekvienas, kuris kreipiasi į Pranciškų, nesąmoningai paliečia aukštesnius, kilnesnius dalykus. Kas geriau pažįsta Pranciškaus asmenybę ir jo unikalumą, negali likti abejingas esminiam klausimui: „Viešpatie, ką man daryti?“. Išganytojas, aukojantis savo gyvybę už žmogaus atpirkimą, tikisi atsakymo – atsakymo, kurio neįmanoma išreikšti kitaip nei meile.“

Žvelgdami į žmogaus gyvenimo kelią, matome, kaip dažnai jis būna painus ir sunkiai įveikiamas. Juk nesame patyrę klajokliai, keliaujantys Dievo mums numatytais keliais. Taip dažnai pametame Jo pėdsakus, klaidžiodami kaip avys, nuklydusios nuo savo bandos ir ganytojo. Tačiau Jėzus Kristus, visagalis ir gailestingas Dievas, trokšta mūsų laimės, kylančios einant Tiesos keliais.
Jaunų žmonių širdyse slypintys jausmai yra sudėtingi ir komplikuoti – dažnai kyla maištas, nusigręžimas nuo egzistuojančių vertybių ir autoritetų, tylus nesutikimas su suaugusiųjų pasaulio tvarka, kuri jiems atrodo tik nenaudingų įstatymų rinkinys. Tačiau atrodo, kad tokia padėtis nėra naujovė supančiame pasaulyje; priešingai, ji visada egzistavo, įgaudama laipsniško jaunų žmonių prisitaikymo prie bendruomenės, kurioje jie gyvena, pavidalą, žinoma, neatmetant gausybės pokyčių, kuriuos jie patys gali įnešti į ją.

Šventajam Pranciškui Asyžiečiui taip pat nebuvo svetima daugybė jausmų, dažnai širdį draskančių ir vienas kitam prieštaraujančių, kurie gyveno saulėtoje Italijoje, kai Bažnyčios bendruomenei buvo labai sunku. Audringa jaunystė jokiu būdu neužkirto kelio į šventumą, nes ji buvo vartai, leidžiantys pradėti tobulėjimo ir tarnystės vargstantiems bičiuliams kelią. Po atsivertimo pasirinkęs neturto, skaistumo ir klusnumo kelią, jis tapo tikrai Gerajam Viešpačiui pasišventusio ir pašvęsto gyvenimo simboliu. Per savo trumpą žemiškąją kelionę jis patyrė bene visus jausmus, kuriais Viešpats apdovanojo savo kūriniją.

Tad kiekvienas, kuris kreipiasi į Pranciškų, nesąmoningai paliečia aukštesnius, kilnesnius dalykus. Kas geriau pažįsta Pranciškaus asmenybę ir jo unikalumą, negali likti abejingas esminiam klausimui: „Viešpatie, ką man daryti?“. Išganytojas, aukojantis savo gyvybę už žmogaus atpirkimą, tikisi atsakymo – tokio, kurio neįmanoma išreikšti kitaip nei meile. Ši meilė, rodoma visiems, kuriems jos reikia, yra meilė, reikalaujanti ir formuojanti žmogaus vidų. Tai tylus nemylimos Meilės šauksmas… Pranciškus tai žinojo, kaip ir visi tie, kurie pasirenka ypatingu būdu susieti savo likimą su juo.

Back To Top