Šv. Pranciškus Asyžietis

Apie Pranciškų
Šventasis Pranciškus gimė Asyžiuje 1181 m. pabaigoje arba 1182 m. pradžioje kaip turtingo pirklio Petro Bernardonės ir jo žmonos Pikos sūnus. Per krikštą jam buvo suteiktas Jono vardas, kurį tėvui grįžus iš prekybos kelionės į Prancūziją pakeitė vardas Francesco – Pranciškus.
Pirmąją religinę formaciją jis gavo iš labai pamaldžios motinos. Šventasis išmoko skaityti ir rašyti Asyžiaus Švento Jurgio parapijos mokykloje, o vėliau savo kuklų išsilavinimą papildė skaičiavimo, poezijos ir herojinių bei riteriškų legendų elementais. Pranciškus, pasižymėjęs aštriu protu ir gera atmintimi, vėliau, skaitydamas ir mąstydamas, įgijo aštrią religinę kultūrą.
Pranciškaus tėvas išplėtė savo prekybos sritį iki užsienio, o tai buvo būdinga to meto Italijos visuomenės viduriniajai klasei – pilietinio ir politinio pakilimo būsenai, trokštančiai gerovės ir laisvės iki pat bajorų titulo, kad galėtų lygiuotis į diduomenę, kuri iškilo virš vargšų ir mažaraščių minios. Ir Pranciškus, gausiai apdovanotas protu, ambicijomis ir verslumu, per pirmuosius dvidešimt penkerius savo gyvenimo pasaulyje metus (1182-1205) asmeniškai išbandė visus šiuos iškilimo ir pasaulinės šlovės kelius.
Būdamas keturiolikos metų, jis buvo paskirtas į savo tėvo parduotuvę, kad paragautų prekybos meno (apie 1196 m.). Šį meną jis praktikavo apdairiai, atidžiai rūpinosi savo uždarbiu, nors, labai lengva ranka jį leisdamas, neįrodė esąs geras jo saugotojas. Iš tiesų pirmagimis sūnus (jis turėjo tik vieną, jaunesnįjį, brolį Angelą), Asyžiaus jaunimo tituluojamas puotų karaliumi ir karaliumi, tėvo turtus valdė ekstravagantiškai, rengėsi savitai ir puošniai, o vakariniuose susitikimuose su draugais dalyvaudavo žaidimuose ir dainose.
Tačiau tėvai atlaidžiai toleravo jo kunigaikštiškas išlaidas. Dėl gerų prigimtinių ir moralinių savybių, kilnaus žodžio ir būdo, dosnumo vargšams ir ypač dorų manierų juo žavėjosi motina ir draugai.
Pranciškus buvo akylas stebėtojas, jei ne dalyvis, iškovojant pilietinę laisvę kovoje su imperijos vasalu Spoleto mieste (1198 m.). Būdamas dvidešimties metų jaunuolis, jis aktyviai dalyvavo Asyžiaus municipaliniame kare prieš Perudžą (1202 m. lapkričio mėn.). Dėl Asyžiaus pralaimėjimo pateko į nelaisvę, kur prasidėjo jo vidinė transformacija. Išlaisvintas po metų ir kamuojamas ilgos ligos (1204 m.), jis ėmė kitaip žvelgti į pasaulį – jis jam atrodė svetimas ir kitoks.
Atsivertimas
Tačiau po kurio laiko jis atgavo pusiausvyrą ir, susižavėjęs naujomis svajonėmis apie šlovę, nusprendė vykti į Apuliją, kad gautų riterio titulą (1205 m.). Tačiau Pranciškaus kelionė nutrūko Spoleto mieste, kur per sapną Viešpats pakvietė jį sekti paskui kilmingesnį valdovą. Tuomet Pranciškus sapne išgirdo žodžius: Kam geriau tarnauti: Ar Viešpačiui, ar jo tarnui? Tuomet jis suprato, kad didybė, kurios jis siekė, nėra ta didybė, kuriai jis buvo skirtas.
Išpranašavęs, kad taps didžiu kunigaikščiu, jis grįžo į Asyžių. Netrukus jis pasitraukė iš draugų būrio ir laiką leido ilgose maldose vienišoje grotoje. Jis įveikia savo didžiulę neapykantą raupsuotiesiems ir mato juos kaip vieno Tėvo vaikus. Dažna jo maldos vieta – San Damiano bažnyčia, kur jis praleidžia daugiausia laiko. Būtent šioje bažnyčioje balsas iš virš altoriaus esančio kryžiaus pakvietė jį remontuoti griūvančią bažnyčią.
Pranciškus kuriam laikui pasitraukė iš viešojo gyvenimo į Šventojo Damiano bažnyčią ir atsidūrė Bažnyčios globoje kaip oblatas. Supratęs savo pašaukimo tikslą, jis atsisakė Asyžiaus vyskupo Guidono akivaizdoje viso savo turto, kurį buvo paveldėjęs iš tėvo. Tai Pranciškaus tobulo atsivertimo momentas, kaip jį pavadins pirmieji biografai (pirmieji 1206 m. mėnesiai).
Atgailos gyvenimas
Apsivilkęs skurdžia kryžiaus formos tunika, jis pasiskelbė Didžiojo Karaliaus pranašu ir dvejus metus gyveno atgailaujantį ir eremitišką gyvenimą. Jis atsidėjo maldoms ir atliko nuolankias tarnystes, taip pat trumpą laiką dirbo benediktinų vienuolyne (S. Verecondo in Villingegno, Gubbio). Pažodžiui priėmęs Nukryžiuotojo kvietimą, vėliau įsitraukė į trijų Asyžiaus apylinkėse esančių bažnyčių materialinį restauravimą: Damiano, S. Pietro della Spina ir S. Maria degli Angeli, vadinamų Porciunkulėmis. Šiuo laikotarpiu Pranciškus perkėlė visą Asyžių.
Vieniems jis kėlė pasibjaurėjimą, kitiems – susižavėjimą, vis laukdamas naujo dieviškojo nušvitimo, kurio sulaukė netrukus po paskutinės bažnyčios restauracijos. Būdamas Porciunkulėje, jis išgirdo Evangeliją apie apaštalų išsiuntimą ir jų neturtą (apie 1208 m. II 24 d.). Po Mišių jis paprašė kunigo paaiškinti šią ištrauką. Jos šviesoje jis džiaugsmingai atpažino savo pašaukimą ir misiją. Įgyvendindamas nurodymus pažodžiui, jis tuojau pat apsivilko kitokį drabužį: kryžiaus formos tuniką, perjuostą balta virvele. Vyskupui leidus, jis ėmė raginti atgailauti.
Ordino ištakos
Savo požiūriu jis daugelį žmonių paskatino susimąstyti apie savo gyvenimą. Prie jo prisijungė du gerbiami Asyžiaus vyrai: kilmingas ir turtingas Bernardas iš Kvintavalės ir teisės daktaras Petras Katanis (1208 m. IV 16 d.). Tais pačiais metais prie jų prisijungia jaunas Idzi iš plebėjų sluoksnio (23 IV) ir dar aštuoni bendražygiai. Grupės bendro ir apaštališkojo gyvenimo būdą kitais metais (1209) patvirtino popiežius Inocentas III. Buvo įkurtas pirmasis Mažesniųjų brolių (pranciškonų) ordinas.
Tuo tarpu žodžiu patvirtinus pirmąją formulę vitae ir popiežiui leidus jam ir kitiems netrukdomai skelbti atgailą, Pranciškus pradėjo ilgą keliaujančio, liaudiško ir atgailos pamokslavimo apaštalavimą, apsirūpinęs visomis dieviškosios malonės charizmomis ir bažnytinės valdžios parama. Visus savo pamokslus jis pradėdavo taikos palinkėjimu: Tegul Viešpats suteikia jums ramybę.
Jo paprastas, karštas ir smalsus žodis visiems priminė Kūrėją ir jo įsakymus, Dievo teisingumą ir gailestingumą. Labai būdingas Pranciškaus pamokslavimo bruožas, labai dažnai kartojamas jo raštuose, yra labai gili pagarba visiems kunigams, neišskiriant ir kunigų nusidėjėlių dėl jų šventimų orumo ir pagarbos Bažnyčiai.
Jis taip pat mokė pagarbos ir pagarbos visiems – turtingiems ir šeimininkams, tarnams ir vargšams, geriems ir blogiems. Turėdamas apaštališkąjį autoritetą, jis visiems kalbėjo nuoširdžiu žodžiu ir drąsiai, skelbdamas tiesą be pagražinimų ir liaupsių, todėl jo su pamaldžia baime klausydavosi net išsilavinę ir garbingi vyrai. Jo klausytis ateidavo dvasininkai, vienuoliai ir pasauliečiai, įžvelgdami naujajame evangelistui beveik žmogų iš kito pasaulio, naują šviesą, atsiųstą iš dangaus į žemę, kad apšviestų ir uždegtų visus Dievo dalykams.