Malda Pranciškaus gyvenime
„Žmogui, kuris įtikėjo, kuris patyrė išsilaisvinimą, Dievas tampa gyvenimo prasme, šaltiniu ir tikslu, vieninteliu troškimu ir vienintele meile.“
Būti krikščioniu
Krikščioniškas gyvenimas, buvimas Dievo vaiku, nėra vien tik garbinimas. Tai būtent dinamiškas gyvenimas, nuolatinis tobulėjimas per meilės dialogą. Šios paprastos tiesos supratimas tampa esminiu požiūriu į maldą pranciškoniškoje patirtyje. Štai kodėl Pranciškus tiek daug kalba ir ieško ne apie pačią maldą, bet veikiau apie jos dvasią. Kalbama apie pagrindą, pamatą, aplinką, o ne apie formas. Juk iš tiesų krikščioniškame gyvenime, gyvenime su Dievu, svarbi ne malda, bet buvimas bendrystėje su pačiu Dievu, Dievo meilės pasiekiamume, t. y. ten, kur žmogus tebėra atviras ir pasirengęs priimti Dievo judesius. Žinoma, malda būtina, kad šis pasilikimas su Dievu ir Dieve sustiprėtų ir duotų vaisių. Malda. Ji nėra tikslas, tikslas yra pats Dievas, tik Dievas.
Džiaugsmas Dievu
Žmogui, kuris įtikėjo, kuris patyrė išsilaisvinimą, Dievas tampa gyvenimo prasme, šaltiniu ir tikslu, vieninteliu troškimu ir vienintele meile. Tokiu atveju malda yra ne kas kita, kaip meilės šnabždesys, nuolatinis garbinimas ir susižavėjimo išraiška, savo slapčiausių pojūčių ir išgyvenimų išpažinimas, pasitikėjimo kupinas meilės gestų prašymas. Tuomet malda nebėra privalomas ramintojas, įstatymo vykdymas (jo vykdymas ir taip yra meilė), bet meilės kupina, spontaniška būtinybė. Kas nors, kas myli, nori kalbėti, išreikšti savo meilę visais įmanomais būdais. Taip ir malda mylinčiam ir mylinčiam Dievui yra meilės aktas, vis naujas ir gilesnis pasinėrimas į ją ir jos gyvasties patvirtinimas.
Meilė klausosi
Kas myli, nori klausytis mylimojo balso. Štai kodėl Pranciškus ypatingai mylėjo Dievo žodį. Jam, neišsilavinusiam, jis buvo aiškus ir iškart įsisavinamas su dideliu jauduliu, nes jam tai buvo ne negyva raidė, bet dvasia ir gyvenimas (Jn 6, 64). Savo paprasta širdimi jis tarsi be kliūčių pasiekdavo Biblijos – jam autentiškos, meilės kupinos Dievo kalbos – gelmes. Ten, kur mokytojai su savo žiniomis turėdavo sustoti ir nutilti, jis judėjo laisvai, nes jautėsi tarsi įsimylėjęs savo mylimosios akivaizdoje. Jam buvo svarbi ši įsimylėjimo atmosfera, kurią jis vadino šventos maldos ir atsidavimo dvasia: „tegul broliai… sąžiningai ir pamaldžiai dirba, kad, išvengę tinginystės, sielos priešo, neužgesintų šventos maldos ir pamaldumo dvasios, kuriai turėtų tarnauti visi pasaulietiniai reikalai“.