Skip to content

VIENUOLYNAS MEDININKUOSE

Istorija

Klestėjimo laikais Medininkai, vadinti Karaliaučiumi, buvo viena iš apsauginių gyvenviečių, uždarančių įvažiavimą į sostinę iš rytų, kelyje, vedančiame į Minską, Smolenską ir Maskvą.

Garsieji Vilniaus Ostra Brama (Aušros vartai), anksčiau buvo vadinami Medininkų vartais, nes nuo jų prasidėdavo priemiesčio kelias, vedantis į Medininkus. Klestėjimo laikais Medininkai, vadinti Karaliaučiumi, buvo viena iš apsauginių gyvenviečių, uždarančių įvažiavimą į sostinę iš rytų, kelyje, vedančiame į Minską ir toliau į Smolenską bei Maskvą.

Medininkų Švč. Trejybės ir Šv. Kazimiero bažnyčia

Medininkai, Šv. Kazimiero g. 6, 13192 Vilniaus r.

Gvardijonas ir klebononas yra Józef Makarczyk

Paaukoti bažnyčios remontui

OFMConv.
LT077300010080655430
73000 AB bankas „Swedbank”

Paslaugų teikimo tvarka

Darbo dienomis:
16.00 (vasaros laikotarpiu 17.00)

Sekmadieniais:
9.00, 10.30, 12.00

Galimybė atlikti šventąją išpažintį

–  pusvalandį prieš Mišias

Atlaidai

Švenčiausiosios Trejybės iškilmė – kilnojamoji
Šv. mišios: 9.00, 10.30, 12.00

Šventojo Kazimiero šventė – kovo 4 d.
Šv. mišios: 9.00, 10.30, 12.00

Šventojo Kazimiero relikvijų perkėlimas – paskutinis rugpjūčio sekmadienis
Šv. mišios: 9.00, 10.30, 12.00

Porciunkulės – rugpjūčio 2 d.
Šv. mišios: 9.00, 10.30, 12.00

Medininkai šiuo metu yra nedidelis pasienio miestelis rytinėje Vilniaus regiono dalyje, 28 km nuo Vilniaus. Visiems, daugiau ar mažiau susipažinusiems su Lietuvos istorija, Medininkai pirmiausia asocijuojasi su vaizdingais karališkosios pilies griuvėsiais. Daugelis žino, kad netoli Medininkų yra aukščiausias Lietuvos paviršiaus taškas – Juozapinės kalnas (292 m virš jūros lygio).

Ir dažniausiai tuo mūsų žinios apie Medininkus baigiasi, o juk ši gyvenvietė yra vienas pagrindinių Vilniaus istorinių ir turistinių traukos centrų. Pagrindinė tokio Medininkų populiarumo „priežastis“ – buvusios tvirtovės sienos, kurios Lietuvoje yra labai retos.

Verta aptarti Medininkų parapijos bažnyčią, tiksliau, jos istoriją. Medininkų bažnyčia yra viena iš pirmųjų septynių parapinių bažnyčių, įkurtų karaliaus Vladislovo Jogailos netrukus po Lietuvos krikšto 1387 m. Pirmieji bažnyčią aptarnavo Pranciškonai.

Reikia pridurti, kad buvusi Medininkų bažnyčia stovėjo ne toje pačioje vietoje kaip dabartinė parapijos bažnyčia. Bažnyčia stovėjo pačiame miestelio centre – turgaus aikštėje, šalia oszmiańskio kelio. XVIII a. Medininkų inventoriuose parapijos bažnyčia yra Kosinska gatvėje. Taip buvo iki XIX a., ir tik XX a. pradžioje, gavus žemės sklypą naujai bažnyčiai, bažnyčios vieta buvo pakeista.

Apie pirmąją Medininkų bažnyčią nieko nežinome, greičiausiai ji sudegė per vieną iš kryžiuočių žygių į netoliese esančią kunigaikščių pilį. Medininkų bažnyčiai tikrai nepasisekė; dėl dažnų XVI ir XVII a. karų ir „pakelinės“ Medininkų vietos ji ne kartą buvo sugriauta ir vėl atstatyta. Istoriniuose šaltiniuose užfiksuotas kitos Mìdnicos bažnyčios gaisras kilo apie 1780 m., ir jo priežastis tikrai nebuvo priešiškų kariuomenių ėjimas per Mìdnicą.

Zanim powstała nowa drewniana świątynia, nabożeństwo odprawiano w tymczasowej szopie. Ta sytuacja opisana jest w akcie wizytacji parafii miednickiej z 1783 roku. W dokumencie czytamy, że tymczasowa szopa „wybudowana jest z drzewa ze środka ciosanego, duża, słomą kryta pod łopatę, do której drzwi dwoje, posadzka z gliny”. W szopie były urządzone trzy ołtarze, w jednym z bocznych ołtarzy był, obraz Maryi Panny malowany na dębowej desce i podobno słynący z łask. W opisie jest podany wygląd najbliższej okolicy kościoła, w tym także wygląd klasztoru Augustianów – „dzwonnica o 4 słupach niekryta, w której dzwon jeden od 37 kamieni.

Druga dzwonnica obok, takoż na 4 słupach, kryta gontami, w której dwa dzwony pomniejsze, z których jeden potrzebuje przelania, bo jest rozbity (…) za bramą cmentarzową na placu klasztornym szpital z drzewa sosnowego, dranicami kryty (…) z cmentarza przez furtkę zamczysta na dziedziniec klasztorny, na który wszedłszy, na wschód słońca tyłem stoi klasztor, z przodem na zachód. Nowo wybudowany z ciosanego na wszystkie strony drzewa, dach gontami kryty”.

Jau tais laikais Mìdiniuose veikė parapinė mokykla, apie kurią dokumente rašoma: „Žiemos metu ligoninėje vaikai mokosi skaityti, rašyti, laikyti mišias“. Miednikų vienuoliai augustijonai turėjo 3 valakus fondo žemės ir karčemą turgaus aikštėje.

1788 m. tuometinio Miednicos klebono kunigo Marcino Gałeckio pastangomis buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia, kurios išvaizda pateikiama 1830 m. aprašyme. Dokumente rašoma, kad „Miednicos parapijos bažnyčia buvo pastatyta iš šukuotos medienos, penkiakampio formos, dviejų aukštų su vienu prieangiu. Ant šios bažnyčios yra trys bokšteliai, vidurinysis didesnis ir jame yra signatūra, o bažnyčios galuose du dabartiniai. Bažnyčios ilgis – 42 uolektys, plotis viduje – 22 uolektys. Bažnyčia iš viršaus dengta gontais, o antrame aukšte – tašytais rąstais (…) grindys bažnyčioje ir zakristijoje iš plytų, bažnyčios viduryje yra parduotuvė su medinėmis durimis.

Visi kapai, kokie jie buvo, laikomi padoriai, ši parduotuvė niekam nebereikalinga. Bažnyčios sienos tvirtos, kilimai išsiklaipę, pamatai ir siūlės reikalauja remonto. Bažnyčią 1791 m. pašventino Vilniaus vyskupas kunigas Tomas Ignacas Zienkovičius (Tomasz Ignacy Zienkowicz), titulinę Švenčiausiosios Trejybės (…) Šioje bažnyčioje yra trys altoriai, didysis Švenčiausiosios Trejybės titulo, dviejų tarpsnių. (…) Šioje bažnyčioje yra trys altoriai, didysis pagal Švenčiausiosios Trejybės titulą, turintis du tarpsnius, padarytas iš skydų, nudažytas, papuoštas medžio raižiniais, keturiomis paauksuotomis statulomis, nedidelis langelis antrajame tarpsnyje, spinduliai su keturiais cherubinais ir šie paauksuoti, žodžiu, visas altorius didžiąja dalimi paauksuotas (…)

Bažnyčios ir varpinės tvora buvo aptverta akmeniniu pylimu ir tik iš dalies sugriauta; bažnyčios kiemas buvo aptvertas pakankamai dideliu stačiakampiu. „ Parapijos kapinės buvo už miestelio, o ne aplink bažnyčią, kaip anksčiau: „Mednicos parapijos kapinės buvo už pusės mylios už miestelio, jos buvo užstatytos tik grioviu ir netrukus bus aptvertos, jose yra kryžiai su Viešpaties Jėzaus statulomis“.

Per 1812 m. prancūzų invaziją bažnyčia greičiausiai nenukentėjo, tačiau klebonija sudegė. Ko 1812 m. nepadarė ugnis ir marodierių būriai, 1832 m. padarė caro valdžia. Numalšinus 1831 m. sukilimą, rusai nusprendė įvykdyti katalikų vienuolynų, jau kelis šimtmečius veikusių buvusiose GL žemėse, dabar priklausančiose Rusijos imperijai, panaikinimą. Iki tol Medininkų parapiją ir bažnyčią aptarnavo augustinų ordinas, kuris Medininkuose taip pat turėjo savo vienuolyną. Vilniaus gubernijos valdžios sprendimu 1831 m. augustinai iš Medininkų pasitraukė, Medininkų parapija buvo likviduota, o bažnyčia uždaryta.

Buvusios Miednikų parapijos teritorija buvo padalyta kaimyninėms parapijoms, o patys Miednikai dabar priklauso Šumsko parapijai. Uždarytos bažnyčios likimas nėra gerai žinomas – kai kuriuose dokumentuose aptikau nuorodą, kad ją planuota pervežti į Solos miestelį, kuriame 1794 m. jau buvo sudegusi vietos bažnyčia, tačiau šio ketinimo tikriausiai buvo atsisakyta. Gali būti, kad vėliau buvusios Mēdniko bažnyčios pastatas buvo naudojamas kaip reikalingų statybinių medžiagų ar malkų šaltinis, todėl laikui bėgant buvo tiesiog nugriautas. Norėčiau pacituoti dokumento ištrauką – tai vieno iš pareigūnų, dalyvavusių vienos seniausių Lietuvos katalikų bažnyčių uždarymo „ceremonijoje“ atvykus į Medininkus, pasakojimas: „Raštininkas Jozefas Blažejevičius miestiečiams ir gyventojams atskleidė, kuris iš jų nuo šiol priklausys kuriai parapijai (…) Vietoje buvo sudeginti netinkami naudoti skalbiniai ir suplėšytos užuolaidos.

Šventųjų kankinių relikvijos buvo nuimtos nuo didžiojo altoriaus, krikšto ir šventasis vanduo buvo išpiltas už altoriaus, ant paviršiaus esantys karstai buvo užkasti į žemę. Bažnyčia nušluota, uždarius raktai perduoti civiliniam tarnautojui p. Blažejevičiui. Medininkų bažnyčioje nieko neliko, išskyrus didįjį altorių, kuris buvo skirtas Midzienisko bažnyčiai; metrikų knygos buvo grąžintos Midzienisko bažnyčiai“. Po 1863 m. sukilimo, Rusijos valdžiai pradėjus dar vieną represinę akciją prieš katalikų dvasininkus, Šumsko parapija buvo likviduota. Dabar, savo ruožtu, Miednikai atiteko Taboriškių parapijai, ir tokia ji išliko iki 1917 m.

Keliolika metų Miednikų ir artimiausių apylinkių gyventojai visus religinius reikalus tvarkė Šumske. Tik 1858 m. tuometinė Miednikų savininkė Zofija Kamieńska gavo valdžios leidimą miestelyje pastatyti nedidelę medinę koplyčią. Netrukus Z. Kamieńskos lėšomis koplyčia buvo pastatyta, o kasdien dvare gyvenęs kunigas buvo atvežtas į ją laikyti pamaldų. Nors oficialiai koplyčia buvo pastatyta dvaro savininko religiniams poreikiams, ja naudojosi ir vietos gyventojai. Koplyčia veikė labai trumpai, nes 1865 m. buvo uždaryta.

Pusę šimtmečio Miedniki neturėjo savo bažnyčios ar koplyčios. Nors vietiniai gyventojai kelis kartus bandė gauti leidimą statyti koplyčią miestelyje, tačiau to padaryti nebuvo leista. Taip buvo ir 1905 m., kai, pasauliui paskelbus religinės tolerancijos dekretą, atsirado santykinė religijos laisvė. Miednikų ir aplinkinių kaimų bei kaimelių gyventojai parašė prašymą gubernatoriui, kuriame išreiškė norą Miednikuose pastatyti naują bažnyčią arba bent jau perkelti senąją iš Taboriškių (ten buvo statoma dabartinė mūrinė bažnyčia). Prašymą su daugybe Medininkų gyventojų parašų gubernatoriui įteikė Medininkų bendruomenės atstovai Kazimir Minsky, Kazimir Dejnov ir Antoni Lavrinovaz. Leidimas nebuvo gautas.

Padėtis pasikeitė per Pirmąjį pasaulinį karą. Okupacinė vokiečių administracija buvo gana atlaidi vilniečių religiniams jausmams. 1917 m. atsirado galimybė Medininkuose pastatyti bažnyčią, tačiau sunkus karo laikotarpis dėl menkų gyventojų finansų nebuvo palankus tokiam sumanymui. Vis dėlto net ir tokioje sudėtingoje situacijoje buvo rasta išeitis – iš vieno iš kaimo tvartų buvo padaryta laikina koplyčia. Šią laikiną „bažnyčią“ 1917 m. rugpjūčio 27 d. pašventino tuometinis Turgelio parapijos kunigas kunigas Pawelas Szepecki. Tų pačių metų lapkričio 28 d. Vilniaus vyskupijos valdytojo kunigo Michalkiewieżo sprendimu Medinsko parapija buvo atkurta.

XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje iškilo dar viena problema – Medininkų parapijos bažnyčiai visai trūko žemės, reikalingos padoriam klebonui. 1921 m. parapijos komitetas derėjosi su tuometine Medininkų savininke Elžbieta Komarova dėl žemės įsigijimo, tačiau reikalas nebuvo baigtas. Po kelerių metų įvykus dvaro parceliacijai, Žemės tarnyba Mednicos bažnyčiai skyrė 18 ha žemės sklypą, kuriame, be kita ko, buvo ir pilies griuvėsiai. Kunigui Antoni Rutkowskiui dirbant Medininkuose „subrendo“ sprendimas statyti naują parapijos bažnyčią Medininkuose.

1928 m. architektas A. Dubovikas patvirtino naujos medinės bažnyčios projektą. Parapijiečių lėšomis pastatyta naujoji bažnyčia po kelerių metų buvo pašventinta kaip Švento Kazimiero bažnyčia. Kazimiero bažnyčia. Gana originalios architektūros medinė bažnyčia tebestovi ir toliau tarnauja vietos katalikams. Šiandien bažnyčioje gyvena pranciškonai, kurių pirmasis atstovas į kaimą atvyko 1961 m. – tėvas Kamilis Velemanskis, ką tik grįžęs iš sovietinės tremties ir apsigyvenęs Medininkuose.

1939 m. Vilniaus arkivyskupijos kataloge ši žinia pateikiama lotynų kalba:

„Kazimiero Karaliaus ir Išpažinėjo bažnyčią Medininkuose, dar 1391 m. įkurtą Jogailos, 1865 m. užėmė schizmatikai. 1910 m. ji buvo sugriauta ir atstatyta iš medžio. Nauja medinė bažnyčia pastatyta 1931 m. Joje susirinko 3485 katalikų tikintieji“.

Daugiau nei 40 metų šia bažnyčia ir parapija rūpinosi pranciškonas kunigas Kamilas Kazimieras Velimskis (Kamil Kazimierz Wełymański). Dėl savo amžiaus jis paprašė atsiųsti jauną kunigą. Tuomet atsirado kunigas Slawomiras Skwarczekas, kuris 1990 m. lapkričio 13 d. atvyko į Miednikus.

Po apsilankymo Medininkuose ir Vilniuje 1992 m. gegužės 31 d. ordino generolas t. Lanfranco Serrini rašė:

„Teisiškai numatoma atkurti Lietuvos kustodiją arba provinciją kaip tiesiogiai priklausomą nuo generalinės kurijos. Tai koncepcija, atitinkanti Apaštališkojo nuncijaus ir Vilniaus arkivyskupo idėją“.

1994 m. birželio 7 d. ordino generalinis vikaras tėvas Donaldas Kosas davė leidimą įkurti Švento Kazimiero Karaliaus vienuolyną Medininkuose.

Parapija buvo įkurta XV a. Ji yra Vilniaus arkivyskupijos teritorijoje. Ji pašaukta Švenčiausiosios Trejybės ir Šv. karalaičio Kazimiero vardu. 1989 m. ją perėmė Gdansko provincija.

 

Back To Top