Dziedzictwo zakonu

Pranciškonų istorija

Po šventojo Pranciškaus mirties (1226 m.) vienuoliai pasidalijo į dvi grupes. Pirmoji norėjo išsaugoti pradinį įkūrėjo gyvenimo radikalumą ir jai priklausė nedidelis skaičius vyresnio amžiaus vienuolių. Antroji pasirinko ordino funkcionavimą ir veiklą pritaikyti prie vis didėjančio brolių skaičiaus ir naujų Bažnyčios jiems keliamų uždavinių. Šių vienuolių buvo didžioji dauguma.

Šią įtampą sušvelnino generolas šventasis Bonaventūras iš Bagnoredžo (1217-1274), vadinamas antruoju ordino įkūrėju. Iki XIII a. pabaigos pranciškonai turėjo vienuolynų daugelyje Europos šalių, o jų skaičius viršijo 30 000. Tuo metu ordine atsirado dar vienas reformų sąjūdis – vadinamieji dvasininkai. Būtent jie inicijavo vadinamąją observanciją – griežto regulos laikymosi judėjimą. XV a. viduryje šis judėjimas rado didelį gynėją šventojo Bernardo Sienos (1380-1444), ordino generalinio vikaro, asmenyje.

1517 m. popiežius Leonas X Romoje sušaukė visų pranciškonų – tiek observantų, tiek ir tų, kurie sudarė ordino branduolį – konventualų, vykdžiusių formalią valdžią observantams, – kapitulą. Iki 1517 m. ordinas turėjo vieną generolą, kuris visada buvo pranciškonas iš pagrindinės srovės (konventualų).

Šioje kapituloje observantams buvo suteikta nepriklausomybė, jie buvo pavadinti Mažesniaisiais reguliariaisiais observantais ir jiems buvo patikėtas ordino antspaudas. Šiuo popiežiaus sprendimu ordinas buvo oficialiai padalytas į du savarankiškus ordinus: Mažesniuosius brolius konventualus ir Mažesniuosius brolius observantus. Nuo tada kiekvienas ordinas rinkosi savo generolą.

Vėlesniais metais observantų ordine susiformavo naujos frakcijos: reformatai, alkantaristai, rekolekcininkai ir vadinamosios mažosios reformos broliai. 1897 m. popiežius Leonas XIII sujungė visas šias frakcijas į vieną ordiną, pavadintą Mažesniųjų brolių ordinu.

XVI a. tarp vienas po kito vykusių reformų judėjimų atsirado Mato iš Basčio frakcija, kuri inicijavo Trečiojo pranciškonų ordino susikūrimą. Šią frakciją rėmė ir oficialiai globojo konventualų ordinas. 1528 m. popiežius Klemensas VII leido įsteigti naują Mažesniųjų brolių kapucinų ordiną, oficialiai patvirtintą 1619 m.

Mažesniųjų brolių konventualų ordinas

Mažesniųjų brolių konventualų ordinas – lotyniškai Ordo Fratrum Minorum Conventualium (OFMConv) – laikomas viena pagrindinių srovių, siekiančių ordino ištakas – šv. Tai liudija gatvių pavadinimai daugelyje Europos miestų, kuriuose pranciškonai įsikūrė jau XIII a. pirmoje pusėje (Lenkijoje – Pranciškonų gatvė Krokuvoje). Mažesniųjų brolių konventualų ordino pavadinimas dokumentuose aptinkamas jau 1250 m. Pirmasis vienuolynas Lenkijoje įkurtas 1236 m. Vroclave, antrasis – Krokuvoje (1237 m.).

Terminas „konventualai“ kilęs iš lotyniškojo conventus (bendruomenė, bendra gyvenamoji vieta). Jis reiškia gyvenimo būdą ir veiklos vykdymą, pagrįstą gyvenimo konventualų bendruomenėje prioritetu. Šiam ordinui būdinga tai, kad savo apaštalavimą ir pastoracinę veiklą jis vykdė per dideles bendruomenes, daugiausia miestuose.

Iki Prancūzijos revoliucijos (1789 m.) vienuoliai dėvėjo pelenų spalvos drabužius. Šiandien daugelyje pasaulio šalių pranciškonai vėl grįžta prie šios spalvos. Lenkijoje pranciškonai dėvi juodos spalvos habitą, gobtuvą, baltą virvę (diržą) ir pranciškonišką škaplierių.

Vienuoliai vadinami pranciškonais. Daugelyje šalių vartojami įprasti istoriniai pavadinimai: pilkieji frairiai (Britų salos), minoritai (Slovakija, Čekija, Vengrija, Austrija, Vokietija), kordelieriai (buvusi Prancūzija).

Žinomiausias lenkų šventasis yra tėvas Maksimilianas M. Kolbė (1894-1941). Kiti – palaimintasis arkivyskupas Jakubas Strzemię, palaimintasis Rafalas Chylińskis, palaimintieji Antrojo pasaulinio karo kankiniai: tėvas Janas Antoninas Bajewskis, tėvas Liudvikas Pijus Bartošikas, tėvas Juzefas Inocentas Guzas, tėvas Juzefas Achilas Puchala, tėvas Karolis Hermanas Stępieńas, brolis Antonijus Tymoteušas Trojanovskis, brolis Piotras Bonifacas Žukovskis. 1991 m. Peru buvo nužudyti Dievo tarnai tėvas Zbigniewas Strzałkowskis ir tėvas Michałas Tomaszekas.

Žymiausi pranciškonai: miręs tėvas Joachimas Baras (teisininkas), miręs tėvas Juliuszas Synowiecas (biblistas), miręs tėvas Cecylian Niezgoda (teologas, pranciškoniškumo žinovas), miręs tėvas Andrzej Klimuszko (fitoterapeutas, žolininkas), miręs tėvas Grzegorzas Sroka (fitoterapeutas, žolininkas), miręs tėvas Gžegožas Sroka (fitoterapeutas, žolininkas), kun. Iwo Zieliński (filosofas), kun. Leon Dyczewski (sociologas, kultūros ekspertas), kun. Celestyn Napiórkowski (teologas, ekumenistas), kun. Zdzisław Kijas (teologas, ekumenistas), kun. Zdzisław Suchecki (teisininkas), kun. Stanisław Bazyliński (biblistas).

Šiam ordinui priklauso penki lenkų vyskupai: t. Marian Blazej Kruszyłowicz (Ščecino-Kamieńo vyskupija), t. Augustyn Januszewicz (Brazilija), t. Jan Wilk (Brazilija), t. Stanislaw Dowlaszewicz (Bolivija), t. Jerzy Maculewicz (Uzbekistanas).

Ordinas paprastai vadovauja pranciškoniškoms asociacijoms ir tarnystėms: Pranciškaus Asyžiečio riteriai, Pasauliečių pranciškonų ordinas, Pranciškoniškasis jaunimas, pašaukimų animacija, Šv. Pranciškonai aktyviai veikia socialinėje žiniasklaidoje: televizija „Puls“, radijas „Niepokalanów“, naujienų tarnyba franciszkanie.pl. Jie turi tris leidyklas („Niepokalanów“, „Bratni Zew“ Krokuvoje, „Santa Severa“ Italijoje). Jie leidžia keletą žurnalų ir periodinių leidinių, tarp jų „Nekaltai Pradėtosios riteris“, „Nekaltai Pradėtosios riteris Polonijai“, „Šventojo Antano pasiuntinys“, „Pranciškonų srovėje“.

Jie vadovauja rekolekcijų centrams, piligrimystės namams, kultūros centrams, Susitaikinimo ir susitikimų namams Gdanske, vaizdinei evangelizacijai, fondams, asociacijoms, reabilitacijos ir priklausomybių gydymo centrams, socialinės globos namams, bendruomenės centrams, šeimų konsultavimo centrams, kelionių agentūrai, parduotuvėms, religinių reikmenų didmeninei prekybai. Niepokalanove veikia savanoriškos ugniagesių komandos religinis padalinys. Nuo 1968 m. veikia dvasininkų muzikos grupė „Fioretti“.

Pranciškonai yra Vatikano išpažinėjai, dėstytojai Lenkijos universitetuose užsienyje, katechetai mokyklose, kapelionai ligoninėse ir kalėjimuose. Jie vadovauja mokslo institutams, dviem aukštosioms seminarijoms (Krokuvoje, Lodzėje), dviem bendrojo lavinimo vidurinėms mokykloms ir dviem gimnazijoms (Legnicoje, Niepokalanove), vienuolynų ir akademinėms bibliotekoms.

Vienuoliai rengia ekumeninius susitikimus, muzikos festivalius ir jaunimo susitikimus, mokslinius simpoziumus ir koncertus. Jie vadovauja 42 parapijoms ir prižiūri 14 šventovių (garsiausios iš jų – Kalwaria Pacławska ir Niepokalanów). Jie turi vienuolynų daugelyje Europos šalių ir Šiaurės Amerikoje. Jie vykdo misijas Azijoje, Pietų Amerikoje ir Afrikoje.

Jiems priklauso didžiausias pasaulyje pranciškonų vienuolynas (Niepokalanovas), o už mūsų šalies ribų – Pranciškaus bazilika Asyžiuje, kurioje yra Poverello kapo koplyčia. Lenkijoje jie turi vieną eremitą – ant Polanowska kalno.

Pasaulyje yra apie 20 tūkst. 4 tūkst. 500 pranciškonų pranciškonų konventualų, iš kurių ketvirtadalis yra lenkai.

Lenkijoje yra trys provincijos:
Antano Paduviečio ir palaimintojo Jokūbo Strzemie provincija,
Varšuvos – Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos,
Maksimilijono M. Kolbės.